Restoranas „Žilva“

Už akių vis užkliūvant vienos kavinės ofiso kaiminystėje pavadinimui „Žilva“, konceptualiai atitinkančiam mūsų vardus: Živilė, Laura, Vaidas, galiausiai ištaikėme progą čia užsukti pietums.

Užsukome ir nepasigailėjme! Viduje vaizdelis buvo smagesnis už bet kokį anekdotą. Į kairę ir į dešinę skraidant blyneliams ir kotletams, nerandantiems savo šeimininkų ir vis grįžtantiems atgal į virtuvę, bei šefui šūkaujant ant padavėjos Ilonos, vietoje darbo mieliau tauškiančios su savo kolege, galiausiai išsirinkome ir savo patiekalus. Pastariesiems atkeliavus ant stalo, prisistatė ir pats virtuvės šefas. Jam draugiškai pasiūlius „po penkiasdešimt“ sukilo šioks toks įtarimas, jog čia ne vien iš mandagumo, bet susilaikėme…

Mūsų lėkštėms betuštėjant, „Žilvos“ bosas sugrįžo prie staliuko. Tiesiog ėmė ir prisėdo šalia, be jokių skrupulų. Pagriebęs siubos lėkštę beveik tiesiai iš rankų, delikatesų meistras pasiteisino, jog indų plovėjas dirba tik iki 16 valandos, tad jam reikia greičiau  duoti darbo,  pats juk indų neplaus!

Mums belaukiant sąskaitos, į restoraną plūdo kiti klientai. Išalkę jie reikalavo meniu, todėl jiems mandagiai buvo atšauta, jog „meniu guli ant kiekvieno stalo, ką nematai?“, tik deja nei ant vieno stalo meniu negulėjo… „Duokit žmogui meniu!“, toliau tvarka (arba netvarka) rūpinosi šefas, įdėmiai skaičiuodamas mūsų sąskaitą.

„Plovas 9 lt., pora kepsnių po 8 lt., trys sriubos po 3 lt., iš viso bus 17,30 lt.“, konstatavo faktą jis. Turbūt mokykloje su matematika nedraugavo… Palikom 18 lt: „Palaukit, grąžos nepasiėmėt!“ – šaukė šefas, bet mes jau keliavom pro duris… :)

Po šio šou grįžus į ofisą „po penkiasdešimt“ ramybės dėlei vis dėlto teko padaryti… :)


Laura, vis dar besišypsanti po „Žilvos“ maisto